Čia buvo keliauta
kaip į Pažadėtąją žemę,
tikėtasi Nušvitimo, Nirvanos,
ekstazės skrydžių, levitacijos,
visagalės tantrinės meilės,
bent jau Dalai Lamos šypsenos.

Pirmas kartas atrodė šventas,
antras - irgi ypatingas, bhaktinis
(taip vadinama meilė Viešpačiui),
trečias iliuzijų išsisklaidymas
ketvirtas - smūgiai žemiau juostos,
penktas - tik taikos konferencija.

Ką galėčiau pasakyti apie Taiką,
kai mano širdyje pjaunasi katės,
nuolat kariauja velnias su angelu,
demonai driežų uodegytėmis įveikia
rojaus paukščius auksiniais nimbais,
juodos pralaimėjimo vėliavos nepalieka
vietos baltiems triumfo vimpelams?

Penktąjį kartą Indijoje...Noriu nieko neveikti,
nelaukti, nesitikėti, nesivilti, nemylėti,
tik sėdėti saulėkaitoje, skanauti čapatį,
gerti imbiero arba kardamono arbatą,
balansuoti ant išnykimo ribos,
bent akimirką, net ne laiko vienetą,
būti nei čia, nei ten, nei niekur.