„Niekas taip neatpalaiduoja ir neišlaisvina žmogaus kaip kelionė, išsiveržimas iš senos aplinkos ir naujų vietų magija. Keliaudami ne tik pažįstame pasaulį ir atrandame dar nematytas šalis, bet ir atveriame paslėptas savo sielos vietoves. Pirmą kartą patekusi į svečią šalį, visuomet jaučiu, kaip mano viduje subanguoja ir atgyja nauja erdvė, iki tol buvusi tik balta dėmė neištirtame kontinente.
Didžiosios pasaulio religijos pabrėžia piligriminių kelionių svarbą ir slaptąją prasmę. Pasak išminčių, dieviškumas ir šventumas svetur prasiveržia greičiau, nes kelionėje protas neužimtas bergždžia veikla, kuri šiaip įsiterpia į dieviškąją tėkmę. Žmogui, išdrįsusiam atverti savo gelmes, kiekviena kelionė yra nuostabi ir kupina stebuklų!"
J. Ivanauskaitė. Kelionių alchemija. - V. ,2003.
„Ar bereikia pridurti, kad nors piligrimai ir keliavo (keliauja, keliaus) skirtingų dievų, pranašų ar šventųjų pėdsakai, ieškojo (ieško, ieškos) Šventojo Gralio ar švytinčios Šambalos, iš tikrųjų tai visada buvo (yra, bus) Kelionė savo paslėptosios esmės linkui".
„Užtat Himalajai!!! Jie stūkso...Ne, jie švyti įvairiausiomis vaivorykštės spalvomis. Nė kiek neperdedu taip sakydama. Kalnai tai šviesiai gelsvi, tai medaus ar aukso spalvos, tai oranžiniai, variniai, raudoni ar purpuriniai kaip Tibeto vienuolio drabužis, tai violetiniai, tai žali, tai smaragdiniai, žydri, tamsiai mėlyni, galiausiai balti saulėje žėrinčiais ledynais ir sniegu, tokie balti, kokie, pasak šventųjų budistinių tekstų, gali būti tik dievai. O dievai man šnabžda: Tu priklausai vienam iš mūsų ir, kol gyva būsi, Jo įsakus vykdysi. Jo vardas - Didysis Kelionių Dievas!"
J. Ivanauskaitė. Kelionė į Šambalą.- V. , 1997, p 17-18, 199.
„TIBETAS...Aš visada svajojau apie šią šalį, kaip dykumomis vedžiojamas benamis svajoja apie Pažadėtąją žemę, kaip viduramžių mistikas - apie Kristaus karalystę, kuri rasis po Apokalipsės. Sunkiausiomis valandomis primindavau sau, kad tai dar nėra liūdesio bedugnė, ji, tikroji, atsiveria tada, kai staiga užplūsta nenumaldomas niekada neregėtos šalies ilgesys. Laimingiausiomis akimirkomis žinojau, kad tai dar nėra palaimos viršūnė, ji - ten, Himalajuose, ant Pasaulio Stogo. Neįstengiau to apsakyti kitiems jokiais žodžiais, o mano veiksmai daugeliui atrodė visai nesuprantami. Todėl vieną po kito ėmiau prarasti artimus žmones. Vienatvės dykuma plėtėsi, bet ji man patiko, nes kažkuo priminė niekada neregėtą Tibeto peizažą".
J. Ivanauskaitė. Prarasta Pažadėtoji žemė. - V. , 1999, p 5.
„Nors ir buvo moteris, Jurga visuomet buvo klajūnė, beveik klasikinis keliautojo tipas, nesvarbu ar keliaudavo realiai ar klajojo svajų pasaulyje. Ji buvo neįtikėtinai imli naujų kraštų, žmonių pažinimui. Kelionė buvo jos savastis, vienas svarbiausių pasaulio ir savęs pažinimo pagrindų, per keliones skleidėsi unikalios gyvenimo patirtys, išgyvenimai, lemties ženklų kupini susitikimai, kurių įspūdžiai išsiliedavo tekstais, paveikslais, fotolakštais".
P. Normantas. Keturis dešimtmečius trukusi Jurgos kelionė, in: Rytai - Vakarai: komparatyvistinės studijos VI. - V., p 82.
Didžiosios pasaulio religijos pabrėžia piligriminių kelionių svarbą ir slaptąją prasmę. Pasak išminčių, dieviškumas ir šventumas svetur prasiveržia greičiau, nes kelionėje protas neužimtas bergždžia veikla, kuri šiaip įsiterpia į dieviškąją tėkmę. Žmogui, išdrįsusiam atverti savo gelmes, kiekviena kelionė yra nuostabi ir kupina stebuklų!"
J. Ivanauskaitė. Kelionių alchemija. - V. ,2003.
„Ar bereikia pridurti, kad nors piligrimai ir keliavo (keliauja, keliaus) skirtingų dievų, pranašų ar šventųjų pėdsakai, ieškojo (ieško, ieškos) Šventojo Gralio ar švytinčios Šambalos, iš tikrųjų tai visada buvo (yra, bus) Kelionė savo paslėptosios esmės linkui".
„Užtat Himalajai!!! Jie stūkso...Ne, jie švyti įvairiausiomis vaivorykštės spalvomis. Nė kiek neperdedu taip sakydama. Kalnai tai šviesiai gelsvi, tai medaus ar aukso spalvos, tai oranžiniai, variniai, raudoni ar purpuriniai kaip Tibeto vienuolio drabužis, tai violetiniai, tai žali, tai smaragdiniai, žydri, tamsiai mėlyni, galiausiai balti saulėje žėrinčiais ledynais ir sniegu, tokie balti, kokie, pasak šventųjų budistinių tekstų, gali būti tik dievai. O dievai man šnabžda: Tu priklausai vienam iš mūsų ir, kol gyva būsi, Jo įsakus vykdysi. Jo vardas - Didysis Kelionių Dievas!"
J. Ivanauskaitė. Kelionė į Šambalą.- V. , 1997, p 17-18, 199.
„TIBETAS...Aš visada svajojau apie šią šalį, kaip dykumomis vedžiojamas benamis svajoja apie Pažadėtąją žemę, kaip viduramžių mistikas - apie Kristaus karalystę, kuri rasis po Apokalipsės. Sunkiausiomis valandomis primindavau sau, kad tai dar nėra liūdesio bedugnė, ji, tikroji, atsiveria tada, kai staiga užplūsta nenumaldomas niekada neregėtos šalies ilgesys. Laimingiausiomis akimirkomis žinojau, kad tai dar nėra palaimos viršūnė, ji - ten, Himalajuose, ant Pasaulio Stogo. Neįstengiau to apsakyti kitiems jokiais žodžiais, o mano veiksmai daugeliui atrodė visai nesuprantami. Todėl vieną po kito ėmiau prarasti artimus žmones. Vienatvės dykuma plėtėsi, bet ji man patiko, nes kažkuo priminė niekada neregėtą Tibeto peizažą".
J. Ivanauskaitė. Prarasta Pažadėtoji žemė. - V. , 1999, p 5.
„Nors ir buvo moteris, Jurga visuomet buvo klajūnė, beveik klasikinis keliautojo tipas, nesvarbu ar keliaudavo realiai ar klajojo svajų pasaulyje. Ji buvo neįtikėtinai imli naujų kraštų, žmonių pažinimui. Kelionė buvo jos savastis, vienas svarbiausių pasaulio ir savęs pažinimo pagrindų, per keliones skleidėsi unikalios gyvenimo patirtys, išgyvenimai, lemties ženklų kupini susitikimai, kurių įspūdžiai išsiliedavo tekstais, paveikslais, fotolakštais".
P. Normantas. Keturis dešimtmečius trukusi Jurgos kelionė, in: Rytai - Vakarai: komparatyvistinės studijos VI. - V., p 82.