„Ivanauskaitė tapo sekdama tradiciniu tibetietišku stiliumi bei ikonografija [...] Pasikartojimas yra amžinas, todėl visumos kontempliacija turi atskleisti Ramybę, kuri išblukina visus sąmonės piešinius ir pasąmonės kliuvinius, visas mandalas ir visas dieviškąsias kaukes [...] Tačiau dailininkė nori parodyti kerintį bardo potyrių grožį ir jų ikonografinę struktūrą, šį vizijų maskaradą stebėdama iš režisieriaus pozicijų".
„Jurga - fotografuojanti dailininkė - gerai jaučia spalvas ir daiktų ritmiką, pagauna savitą gamtovaizdžio dvasią. Štai plaikstosi spalvotos maldos vėliavos - galbūt tai vėjas iš Šambalos, nors aš nežinau, kur ji yra - mumyse, visatoje, ar kuriame nors Žemės planetos geografiniame taške. Nors Jurga parodos įžangėlėje prisipažįsta - „Nesu profesionali fotografė", šių trijų žodžių derinio ateityje jai vertėtų atsisakyti ir parašyti gal tik tiek: "Fotografuoju"[...]. Nežinau, kas tas Gjatsangė Kumbubas, bet kažkas magiška yra tame įstrižokų akių žvilgsnyje. Jaučiau jį žvelgiant į nugarą, kai ėjau iš parodų rūmų, jaučiu ir dabar. Kažkokia magija iš Rytų? Gal būt".
„Angelų tema dailėje nemari ir sena kaip pasaulis, ypač išplitusi viduramžių laikotarpiu. Graikiškai „angelos" reiškia pasiuntinys [...]. Išskirtinis šių paveikslų bruožas - angelai, pražydę gėlėmis. Visa paslaptis ir grožis glūdi atlikimo technikoje - į tradicinę temą pažvelgta kitu kampu. Angelų pavidalai sukurti klijuojant džiovintas gėles, lapelius, žiedlapius [...]. Ši paroda inspiruota įvairių religinių tradicijų - krikščionybės, judaizmo, islamo, pasakų apie angelus ir mistines sparnuotas esybes [...]. Parodą gražiai papildo instaliacija iš angelams priklausančių daiktų - akivaizdus įrodymas, kad jie egzistuoja (nori tikėkit, norit ne...) [...]. Menininkės darbai dekoratyvūs, ryškūs, kupini smulkių detalių, persmelkti rytietiškom nuotaikom, kvapais ir nuojautom. Bet juk tokie yra Rytai - ryškūs, egzotiški, kupini spalvų, aitrių kvapų, mistikos ir emocijų".
Ivanauskaitės dailė beveik išimtinai vien „figūrinė“, vizionieriška. Tik jos „perskaitomumas“ yra klaidinantis – religinių simbolių, personažų samplaikos nesileidžia lengvai iššifruojamos. [...] tai buvo menininkė, bene vienintelė pas mus taip giliai išmaniusi Rytų kultūrą, religinę savastį. [...] Ivanauskaitės darbuose dievai, demonai, dvasios, kurioms suteikta fizinė forma, kūniškas pavidalas, paverčiami dekoratyviomis emblemomis, tad gal jie nustoja ir savo galių. [...] tačiau jų energinis užtaisas liudija, kad jie atsirado ne šiaip sau, ne tik kaip banali „saviraiška“, bet ir kaip ritualas, veiksmas, nukreiptas į individo ir pasaulio išorę, o kartu ir vidun, kaip nuolat troško pati menininkė. Tad kas gi yra Jurgos Ivanauskaitės dailės kūryba? Meno kūriniai, istorijos artefaktai, tam tikro laikotarpio ženklai? Ko gero, visa tai ir kiek daugiau - tai saviti rašytojos tekstų tęsiniai, leidžiantys mums geriau suprasti, ką reiškė būti Jurga.
K. Stančienė. Dvasingumo paieškos: Parodai „Jurga Ivanauskaitė (1961-2007). Sankryžos“ pasibaigus // 7 meno dienos, 2011 gruodžio 16.