jurga_akis_logo


Kūrybos paveldo centras > Jurgos Ivanauskaitės premija > Premija Agnei Žagrakalytei 2013

Agnė Žagrakalytė (g. 1979) – viena įdomiausių jaunosios kartos poečių, eseistė, literatūros kritikė. Yra išleidusi du eilėraščių rinkinius – „Išteku“ (2003 ) ir „Visa tiesa apie Alisą Meler“ (2008 ), jos poezija versta į septynias užsienio kalbas.

2013 metais leidyklos „Tyto alba“ išleista knyga „Eigulio duktė: byla F 117“ – pirmas jos prozos kūrinys. Tai spalvinga giminės saga, net kelių kartų istorija, paremta tikrais faktais ir įvykiais. Pagrindinis veikėjas Juozas Žagrakalys – realus asmuo, Nepriklausomos Lietuvos teisininkas, kultūrininkas, kalėjęs Sibiro lageryje, gyvenęs tremtyje Kazachstane, vėliau grįžęs į Lietuvą. Bet į jo gyvenimą autorė žvelgia daug platesniame kontekste – pasakojimą pradeda nuo giminės ištakų, nuo XIX a., sekdama, kaip per sukilimus, karus ir tremtis iki mūsų dienų atsikartoja lemties linijos, – tiek giminės, tiek ir visos tautos istorijoje. Svarbus vaidmuo tenka ir Juozo mylėtoms moterims. Ryškiausia iš jų – eigulio duktė Antanina Čeilytkaitė-Žagrakalienė, garsi prieškario vertėja. Autorė ne vienus metus rinko medžiagą M. Mažvydo bibliotekos Rankraščių skyriaus archyve ir KGB archyve, tad pasakojimas derinamas su dokumentų, laiškų ir dienoraščių ištraukomis, citatomis iš leidinių.

Agnė Žagrakalytė yra iš tų rašytojų, kurie drąsiai šneka savo balsu. Nė su kuo nesupainiojama gaivališka žagrakalytiška kalba, išlavintu žodžiu kuriamas be galo įtaigus pasaulis, pasakojama apie lietuvius, čigonus, žydus, apie intelektualus, sodininkus, ūkininkus, kunigus ir žolininkes, apie kalinius ir tremtinius, midaus virėjus ir abstinentus… Didžiausios įtampos epizoduose rupų realistinį pasakojimą, sodrius vaizdus neretai keičia nervinga, trūkčiojanti poetinė kalba. Kai šiuolaikinė literatūra suka modernumo, miesto link, ji grįžta į įprastą lietuviškos prozos teritoriją – prie neišraunamų šaknų, rišančių lietuvį su jo žeme. Tačiau ši knyga – ir savotiškas mėginimas perrašyti kultūrinę mitologiją, parodyti savo genties, tautos gyvybines galias ne tik laikytis įsikibus protėvių palikimo, bet ir įkrauti jį kiekvienos naujos kartos kūrybine energija.

Eglė Bielskytė